Darbo laikas : I - V: 8 - 20 val . VI - VII Nedirbame
   Registracija tel. : Ginekologija 860 350 350 Odontologija 8 699 40664

Akušerio ginekologo iš arabiškų kraštų paslaptis: kodėl pacientės jį dievina

Lietuvos moterys internetiniuose forumuose šiam gydytojui negaili liaupsių: nuoširdus, taktiškas, moka nuraminti, sukurti saugumo atmosferą. Žodžiu, ne gydytojas, o visų moterų svajonių vyras. O kaip jis pats jaučiasi ir kodėl gyvena Lietuvoje?

– Kaip nutiko, kad atsidūrėte Lietuvoje?

– Nors esu Jordanijos pilietis, gimiau ir augau Kuveite, kur tuo metu dirbo mano tėvai. 1988 m. išvykau į Peterburgą (tuometinį Leningradą – DELFI) mokytis medicinos inžinerijos, tačiau ši specialybė neprilipo, todėl po studijų baigimo grįžau pas tėvus ir pasakiau, kad noriu toliau studijuoti mediciną. Tėvas per daug neapsidžiaugė, bet netrukdė. Išsiunčiau laišką į Kauną, nes sužinojau, kad ten buvo galima studijuoti anglų kalba. Taip pat kreipiausi į universitetus Vokietijoje ir Kanadoje, tačiau greičiausiai atsakė lietuviai. Taigi 1994 m. atvykau į Lietuvą. Ginekologiją pasirinkau tuo metu paskaitas skaičiusios prof. Rūtos Nadišauskienės dėka – ji labai įdomiai dėstė medžiagą ir sugebėjo įskiepyti meilę šiai sričiai. Nusprendžiau, kad jei galėsiu dirbti Lietuvoje kaip ginekologas, liksiu. Taip ir gavosi. Po Lietuvos įstojimo į ES su žmona, kuri taip pat medikė, dar svarstėme, ar nevertėtų vykti į Vakarus, bet ji turėjo gerą darbą čia. Vėliau šeima plėtėsi – pirmas vaikas, antras, trečias. Kažkur išvažiuoti jau sunku. Iš tiesų Lietuvoje puikiai įmanoma ir dirbti, ir tobulėti, ir normaliai gyventi.

– Ar labai skiriasi visuomenės tradicijos Lietuvoje ir Jūsų šalyje?

– Vyrai mano šalyje jaučia didesnę atsakomybę už šeimą ir kasdienius rūpesčius. Jei moteris nenori dirbti – tai jos valia. Vyras privalo ją išlaikyti. Lietuvoje yra labai mažai moterų, turinčių galimybę likti namuose, jei to nori. Jordanijoje, net jeigu vyras neuždirba pakankamai, kad išlaikytų žmoną, padeda labai stiprūs giminystės ryšiai, kurie daug stipresni nei Lietuvoje. Jei tėvai mato, kad sūnui ar dukrai sunku, jie sukviečia visą giminę ir visi artimieji prisideda prie pagalbos jaunai šeimai. Taip pat yra įprasta, kad jaunos šeimos gyvena tame pačiame name su tėvais, kadangi namai paprastai dideli, vietos užtenka visiems. Šeimos Jordanijoje – didelės. Šiuo metu vidutinė šeima – 3 vaikai, o mano tėvai kilę net iš 13-14 vaikų turinčių šeimų. Prireikus tėvai gali pastatyti dar vieną namo aukštą jaunai šeimai. Kai mano sesuo ištekėjo, būstą jiems taip pat nupirko mano ir jos vyro tėvai. Tiesa, jaunosios kartos požiūris į šeimą keičiasi. Daug moterų dirba, nes nenori būti namuose. Taip pat šeimos vis dažniau nenori gyventi su tėvais, net jeigu jiems sunku.

– Ar Jūsų šalyje dažnos skyrybos?

– Nėra labai dažnos, tačiau egzistuoja. Ypač pastaruoju metu dažniau apie jas girdėti, nes jaunimas atviresnis, drąsiau apie tai kalba, pagaliau moterys tapo laisvesnės. Tačiau po skyrybų vyras turi išlaikyti ir vaikus, ir buvusią žmoną. Turtas dalinamas pagal civilinius įstatymus, bet iš esmės moteris po skyrybų yra saugi, nes įstatymas būna jos pusėje, ypač jeigu yra mažų vaikų. Todėl skirtis norintys vyrai turi net pagalvoti, ar verta skirtis.

– Kaip Jordanijos gyvenimą veikia religija?

– Kai pirmą kartą su žmona svečiavomės Jordanijoje, ji buvo labai nustebusi, kai pamatė, kad daugybė moterų nedėvi tradicinių galvos apdangalų. Universitete vienose paskaitose galima pamatyti net du trečdalius merginų be galvos apdangalų, kitose du trečdaliai jų dėvi apdangalus. Iš esmės nėra vieningos tendencijos. Žinoma, esame sąlygoti savo kultūros, tačiau dėl interneto, kitų technologijų, visuomenė tampa vis atviresnė, žmonės vis daugiau žino apie kitas tautas, kitas tradicijas. Tikrai ne visi žmonės aktyviai kasdien praktikuoja islamą, tik penktadienį dauguma lankosi mečetėje. Tą dieną vyksta pagrindinės mišios. Kita vertus, dauguma įstaigų turi maldos kambarius, į kuriuose darbuotojams leidžiama melstis maldos valandomis. Aš taip pat nesu praktikuojantis musulmonas. Visgi gyvenimas pakoregavo mano gyvenimo būdą. Stengiuosi išlaikyti tam tikrus religinius islamo principus, moralines vertybes, tačiau labai retai pasitaiko proga penktadienį nuvykti į Mečetę Kaune ar Vilniuje. Juk penktadieniais paprastai dirbu.

– Ar žmonos tėvai nesibaimino, kad jų dukra teka už musulmono?

– Man iš tiesų buvo labai svarbu, kad jie nebūtų nusiteikę priešiškai. Aš juk čia užsienietis, dar ir arabas, mano tėvai – toli, tad jei ir su žmonės tėvais nesusiklostytų giminystės ryšiai, nesijaučiau gerai. Tiesą sakant, nuo pat pradžios nebuvo jokių problemų, tik kartais išryškėja tradicijų skirtumai. Tokiais atvejais visada ieškome kompromiso. Daugiausiai ginčų kyla dėl vyro ir moters vaidmenų šeimoje. Man atrodo, kad Lietuvoje labai daug kraunama ant moters pečių, o jos visą šį nešulį tempia. Tačiau man išaiškino, kad Lietuvos vyrai arba išeidavo į karą, arba būdavo išvežti, arba anksti numirdavo, todėl visa atsakomybė už kasdienį gyvenimą tekdavo moteriai. Moterys natūraliai šį požiūrį perduoda savo dukroms. Užaugusios jos taip pat viską tempia ant savo pečių, o vyras net nebeturi erdvės pasireikšti, galiausiai nusprendžia, kad gal jam taip ir patogu. Mano šalyje tėvas – tas, kuris eina į parduotuvę, apiperka ir žmoną, ir vaikus, aprūpina namus, rūpinasi remonto reikalais. Moteris atsakinga už namų ūkį, vaikų priežiūrą, maistą, tačiau jeigu ji nori mokytis arba dirbti, niekas jai nedraus. Ypač jaunose šeimose keičiasi santykiai, atsiranda didesnis vaidmenų pasidalijimas. Šiandien nerasi merginos, kuri nedirbtų. Mano sesuo taip pat pradėjo dirbti iškart po studijų, mama dirbo net senaisiais laikais. Ji buvo mokytoja. Aš pats stengiuosi padėti namuose žmonai ir skiepiju tokį elgesį savo sūnui. Jei aš namuose, aš ir gaminu maistą bei lyginu kelnes. Jei žmona namuose, o manęs nėra, tai daro ji. Noriu, kad vaikai nematytų skirtumo tarp mūsų. Beje, mačiau lietuvių vyrų, kurie tikrai nuostabūs – ir namuose padeda, ir iš visų jėgų stengiasi išlaikyti šeimą. Manau, moteris, jeigu vyras per mažai rūpinasi namais, turėtų iškelti savo sąlygas, o jis turi suprasti savo atsakomybę ir nusileisti.

– Kokia kalba bendraujate su vaikais?

– Nors visi artimieji mane dėl to kaltina, su vaikais bendrauju lietuviškai. Vis randu pasiteisinimų, kad jie vis tiek neturėtų aplinkos, kurioje galėtų bendrauti arabiškai. Aš pats jau mąstau lietuviškai, tačiau šiandien ne problema ir išlikti arabiškoje terpėje. Yra internetas, skype’as, dažnai bendrauju su giminėmis Jordanijoje. Seku visas naujienas, kas vyksta mano šalies regione, turiu atsisiuntęs daug knygų arabų kalba. Prieš 10-15 metų tai buvo problema. Su žmonos šeima visada švenčiame didžiąsias metų šventes – Velykas, Kalėdas, per Vėlines tvarkome kapus, nors mano šalyje nėra tradicijos lankyti kapus. Tačiau švenčiame ir pagrindines islamiškas šventes. Šeimoje bandome švęsti ir mūsų šalies šventes. Vilniuje yra trys draugais, su kurių šeimomis per jas susibėgame. Tai Mažoji šventė, minima po mėnesio pasninko(Pasninko nutraukimo šventė), kita švenčiama praėjus 70 dienų po pirmosios šventės. Tai vadinamoji Piligrimystės šventė, prieš kurią visi galintys lanko Meką. Šių švenčių data nuolat keičiasi, nes jos skaičiuojamos pagal Mėnulio kalendorių.

– Interneto forumuose pacientės Jums negaili pagyrimų. Kokia tokio populiarumo paslaptis?

– Visi mano vadovai, pas kuriuos mokiausi, pabrėždavo, kad svarbiausias dalykas – dėmesys pacientui. Tavo konsultacija gali būti nulinė, pacientas gali nieko iš jos negauti, bet išeis patenkintas, kad tu paskyrei jam šiek tiek daugiau dėmesio. Profesionalumas taip pat labai svarbus, tačiau pirmiausiai stengiuosi iki galo išklausyti pacientę, jos nenutraukti, o konsultacijos pabaigoje dar kartą klausiu, ar ji nieko daugiau nenorinti paklausti. Man svarbu, kad iš mano kabineto moteris išeitų su visais atsakytais klausimais. Tai mano pirmoji taisyklė. Žinoma, didžiulė problema, kad medikai turi labai daug rašyti, o vizitui skirtas laikas – ribotas. Todėl išmokau esminius dalykus, kuriuos reikės įrašyti į kortelę, susikonspektuoti ant lapuko, prilipdyti jį prie kortelės ir atidėti ją į šalį. Pildyti kortelę teks po darbo, bet pacientė gaus tai, ko ji tikėjosi. Man patiktų, kad konsultacija truktų ilgiau, bet aš negaliu pakeisti sistemos – esu tik mažas žmogus joje, todėl turiu ieškoti būdų, kaip spręsti savo problemas. Kartais tenka aukoti savo pertrauką, bet ką padarysi. Moterys konsultacijos laukia tris savaites ar ilgiau, negaliu išeiti ir pasakyti – esą šiandien nebespėju priimti, ateikite kitą dieną. Kai kurios moterys nėštumo metu nori dažniau lankytis pas gydytoją. Nors nėštumas yra normalus, bet moteris nerimauja, jai psichologiškai saugiau, jeigu bus apžiūrima ne kas mėnesį, o kas dvi savaites. Man tos 15 min. gyvenime nieko nepakeis, bet jai – labai daug, todėl stengiuosi sudaryti joms sąlygas lankytis dažniau. Žinoma, kartais sunku viską sukontroliuoti, nieko nespėji, bet stengiuosi nepasiduoti įtampai. Juk būdamas įsitempęs ne tik neparodysiu tinkamo dėmesio pacientei, bet ir galiu paskirti neteisingą priežiūrą ar gydymą. Dauguma medikų klaidų susijusios su įtampa. Taigi racionaliau susikaupti ir stengtis maksimaliai išnaudoti esamą laiką.

– Ar netrikdo moterų, kad jų ginekologas ir akušeris – vyras?

– Visko būna. Pacientės, kurios sąmoningai renkasi mane, kaip tik yra įsitikinusios, kad vyrai ginekologai geresni už moteris, labiau pasitiki savimi, iš jų galima tikėtis geresnio sprendimo. Aš taip nemanau, pažįstu daug tikrų profesionalių moterų. O jei pacientė pas mane patenka netyčia, nes jai reikia skubios konsultacijos, bet ji negali peržengti barjero, kad esu vyras, žinau, kad jokie įkalbinėjimai nepakeis jos požiūrio, todėl stengiuosi jai surasti kolegę moterį.

– Gal galite prisiminti keletą labiausiai įsimintinų atvejų iš Jūsų darbo praktikos?

– Geriausiai atsimenu pirmuosius savo darbo epizodus. Pavyzdžiui, moteriai dėl neteisingos vaisiaus padėties buvo numatytas Cezario pjūvis. Gydytoja prieš operaciją nurodė padaryti echoskopiją. Man buvo didžiausia nuostaba, kai pamačiau, kad vaiko padėtis normali. Ji pasikeitė per naktį, o moteris nieko nė nepajuto. Nuo tol prieš bet kokį gimdymą visada darau echoskopiją. Taip pat kartą, jau įpusėjus nėštumui, teko nustatyti, kad moteris laukiasi dvynukų, nors anksčiau jai buvo sakoma, kad vaisius yra vienas. Nežinau, ar tai buvo gera žinia moteriai, ar tragedija.

– Kas kelia didžiausią stresą gimdymo metu?

– Gimdymas – tai nenuspėjama stichija. Atrodo, viskas vyksta sklandžiai ir staiga prasideda komplikacijos, pavyzdžiui, retėja vaisiaus širdies ritmas. Prieš pat gimimą jis visada sulėtėja, tai fiziologinis dalykas, tačiau gali būti ir kitokios priežastys, todėl per labai trumpą laiką reikia teisingai diagnozuoti, kas atsitiko. Kitas didžiulį stresą keliantis dalykas – moters kraujavimas gimdymo metu arba po jo. Tai man sukelia vidinę įtampą. Vos pamatau, kad moteris kraujuoja, iškart patiriu stresą, nes žinau, kad nukraujavimo pasekmės gali būti mirtinos, jei nesugebėsi sustabdyti.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/akuserio-ginekologo-is-arabisku-krastu-paslaptis-kodel-pacientes-ji-dievina.d?id=61328581